Puslapį remia

LAS partneriai

Sveiki! Jus apsilankėte senojoje Lietuvos architektų sąjungos svetainėje. Joje rasite dar vis aktualią informaciją, kuri buvo skelbta iki 2017.01.01. <br />

Architektūra, visuomenė ir pasitikėjimas profesionalais (8)

Architektūros vertė ir vertintojai

 
Kelių policijos pastatas Vilniuje, Giraitės g. Architektai Gytis Ramunis ir Kęstutis Pempė

Miestą sudaro daugybė žmogaus  rankomis sukurtų objektų, statinių, įvairių elementų, dalis jų yra pasikartojantys, standartizuoti, kita dalis - unikalūs ir individualūs, vieninteliai pasaulyje. Vieni iš jų mažiau vykę, kiti - labiau: originalūs, kompoziciškai įdomūs, atspindintys laikmečio bruožus, ryškūs savojo laiko ženklai. Tą mato ir vertina specialistai: tai ir menotyrininkai, ir architektūros tyrinėtojai - tai yra profesiją išmanantys tos srities žmonės. Jie nesunkiai atskiria vertingus darbus. Tačiau čia iškyla visuomenės pasitikėjimo jais klausimas.

Niekas nesiginčys, jog dalis visuomenės nori išsaugoti įvairovę, geriausius istorinius pavyzdžius. Toks dėmesys skiriamas ne tik architektūrai, bet ir kitoms meno šakoms - skulptūrai, tapybai, literatūrai, muzikai. Norvegų investuotojai Vilniuje maždaug prieš 15 metų įsigijo buvusį viešbutį „Lietuva", suprojektuotą Vytauto ir Algimanto Nasvyčių. Investuotojams daug paprasčiau buvo nugriauti ir pastatyti naują pastatą. Rekonstrukcija visada reikalauja daugiau tiek kūrybinių, tiek finansinių išteklių nei griovimas ir naujo statymas. Tačiau į viešbučio vertikalę buvo pažiūrėta kaip į vertingą dešiniojo Neries kranto ženklą, kaip į ryškų urbanistinio audinio dėmenį. Šiandien turime nepakitusį viešbučio kontūrą kaip anuometinio laiko žymę. Ji leidžia geriau suvokti miestą tiek laike, tiek architektūriškai. Taip pat atsitiko su dabartine Nacionaline dailės galerija, buvusiu revoliucijos muziejumi, projektuotu Gedimino Baravyko ir Vytauto Vieliaus. Matyt, irgi buvo galima nugriauti ir pastatyti kažką naujo. Bet jis sėkmingai buvo išplėstas, išsaugant pastato kompozicinį įvaizdį, pritaikytas šiuolaikinei funkcijai ir tuo būdu prikeltas naujam gyvenimui (architektų Audriaus Bučo, Dariaus Čaplinsko ir Gintaro Kuginio projektas).

Kodėl taip pasielgta? Todėl, kad suvokta, jog šie pastatai yra ryškūs, įvertinti to laikmečio architektūros ženklai. Tiesiog geri darbai.

Vertinimas, kuris darbas yra geras, o kuris prastas, neturėtų būti tautos balsavimo objektu. Vis tik yra specialistai profesionalai, kultūrologai, architektūrologai, kurie mokėsi, gilinasi ir išmano, turi patirties, yra kvalifikuoti. Visuomenė turėtų pasitikėti jų nuomone.

Architektūros vertės nustatymas nėra tas pats, kas sienų šiluminių savybių įvertinimas termovizoriumi. Architektūros vertei nustatyti vieno įrankio nėra, procesas daug sudėtingesnis, bet nereiškia, kad jo nėra apskritai. Ir ne politikai, ne verslo atstovai, kuriems ta vertė galbūt trukdo, ne jie turėtų spręsti, ar pastatas vertingas.

Ir ne balsuojanti visuomenė, kuri ne visuomet atskiria du skirtingus dalykus: vertingą apgriuvusį, tačiau fiziškai susidėvėjusį pastatą nuo beverčio. Architektūros vertė yra nuo fizinių savybių nepriklausanti dimensija. Kiekvienas nenaudojamas pastatas praranda savo veidą - jis tarsi susiraukšlėja, apyra, bet tai anaiptol nereiškia, kad praranda savo vertę. Jis praranda fizinę vertę, kuri yra atstatoma, bet kultūrinės meninės vertės, jeigu tokią turi - ne. Fizinę vertę visada galima atkurti, bet nuo žemės paviršiaus nušlavus objektą, jis bus prarastas visais aspektais.

Kalbu apie pastatus, nes jei kalbėsime apie kitus žmogaus rankomis kurtus objektus- skulptūras, paminklus, jie dažnai turi dar vieną svarbų matavimą- jie yra ideologiniai ženklai, turi ideologinę vertę, dėl kurios buvo pastatyti ir dėl kurios dažnai išnyksta. Architektūra pati savaime yra mažai ideologizuota. Ji tiesiog atspindi laikmečio kanonus.

Institucijos pabūgo

Buvusio Kelių policijos pastato Vilniuje, Giraitės gatvėje, vertės nustatymas 2016 m. spalio 17 d. buvo paliktas architektų, projektuotojų valiai. Ar taip ir turėtų būti, ar tai tinkama praktika?

Pastato vertės nustatymas atiduotas ne tik architektų valiai, bet dar didesne dalimi jų darbo vertintojams. Pagal tuo tikslu paskelbto konkurso sąlygas, architektas gali likti nežinomas. Galutinį sprendimą, lemiantį to pastato prisikėlimą ar mirtį, skelbs žiuri komisijos nariai. Net jei tik vienas iš eilės projektų siūlys pastatą griauti, žiuri komisija turės teisę išrinkti jį laimėtoju. Be to, nemenką komisijos dalį sudaro užsakovų, t.y. investuotojų atstovai, nuo kurių požiūrio iš esmės ir priklauso pastato likimas. Mano galva, deleguoti galutinio sprendimo priėmimą žiuri komisijai, kurios dalį sudaro interesų turintys užsakovai, nėra teisingas kelias.

Tokia situacija  susiklostė todėl, kad institucijos išsigando ar pabūgo vertinti tą pastatą. Tiksliau Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba - specialistai, kurie privalo formuoti nuomonę paveldo vertės klausimais.

O investuotojai  aiškiai žino ko nori - pastatyti naują biurų pastatą sklype, kurį pirko su senu pastatu ir kurį savivaldybė nepasitarusi ir, matyt, nepakankamai įspėjusi įnvestuotojus, pažadėjo leisti nugriauti. Apie tai sužinojusi architektų bendruomenė - ne Lietuvos architektų sąjunga, o architektų bendruomenė, pareiškė, kad šis objektas yra svarbus. Mes manome, kad jis yra būdingas ir vertingas savo laiko ženklas ir geriau būtų jo negriauti. Architektų sąjunga, kaip  architektų bendruomenės atstovas, kreipėsi į atitinkamas valstybės institucijas prašydama atlikti pareigą - nustatyti, kokios yra esminės vertingos to pastato savybės, į ką reiktų atkreipti dėmesį, ką reiktų saugoti, kur galima rasti kompromisus?  Paveldo vertinimo taryba  neatsakė į šiuos klausimus, tuo pareiškusi, kad  iš esmės šių vertybių nustatymą palieka investuotojui.

Nesvarbu, ar formaliai institucija teisi, ar ne. Jeigu pastatui ir nėra 50-ies metų, požiūris, mano manymu, turi būti kitoks, negalime laukti tam tikro pastato amžiaus ar dar kažkokių formalių kriterijų - kalbame apie pastato kaip meno kūrinio vertę. Jei visus apšiurusius naujesnius pastatus griausime, tai neliks nei vertingų, nei nevertingų. 50-ies metų neremontuojamas pastatas fiziškai tikrai neatrodys vertingas.

Vienu iš mūsų dabartinės architektūros vertės kriterijų galėtų tapti, pavyzdžiui, įvertinimas architektūros parodoje „Žvilgsnis į save". Kodėl būtent čia? Tarptautinė žiuri komisija, kas dveji metai išrenka po keleta lietuvių autorių darbų. Niekas nekvestionuoja, kad darbus išskiria nepriklausomi specialistai, visi jie ne iš mūsų iš šalies. Jau dabar  turėtų būti galvojama, ką daryti, kad tie statiniai būtų traktuojami kaip galimai vertingi. Jų šiandien gal trisdešimt, jie pastatyti vos prieš kelis ar keletą metų,  tačiau akivaizdu, kad jie galimai turi vertingų savybių. Tai tik idėja apmąstymui, matyt, gali būti ir kitokių susitarimų.

Keliant pastatų saugojimo klausimą, labai daug priklauso nuo to, kaip pateikiamas šis klausimas visuomenei,  koks užsakovų požiūris, kaip problemą kelia žiniasklaida. Galima pateikti pastato nuotrauką, darytą jį pastačius, jo planą, pjūvį, fasadus, t.y. korektišką medžiagą. Bet galima pateikti ir jo pradėjusio irti, kaip valkatų landynės nuotraukas ir klausti, ar tai šį pastatą norima saugoti. Mes negalime tikėtis, kad visi skaitytojai, visi internetinių portalų lankytojai yra sugebantys čia pat  įžvelgti paslėptą vertę. Labai dažnai žmogui apšiuręs ir nudėvėtas ir dėl to negražus daiktas pirmiausia yra tiesiog negražus daiktas. Tik pasigilinus kyla klausimų - kodėl jis sukurtas toks, o ne kitoks, kaip jis atrodė kontekste, kokių turi išskirtinių bruožų?

 

Dinamiškame XXI amžiuje visuomenė neturi laiko gilintis, o manipuliuojant fotografijomis galima smarkiai paveikti visuomenės nuomonę. Nemanau, kad visuomet tai daroma sąmoningai, tiesiog gyvenimo tempas, informacijos srautas sukuria tokias sąlygas ir taip formuoja nuomonę.

Santykis, dirbant su bet kokiu istorinį krūvį turinčiu objektu - nesvarbu, ar tai sovietinis, ar senesnis, ar naujesnis reliktas, visada yra įdomus. Mes taptume neįdomūs ir pilki, jei be pagarbos drąstiškai viską šluotume. Suprantama, yra visokių situacijų. Metaliniai sovietmečio garažai aplink Vilnių turbūt tikrai nerekonstruotini ir nesaugotini. Nors gal koks kūribiškas subjektas galėtų įdomiai traktuoti ir tų garažų fragmentą. Pasaulyje tokių pavyzdžių yra.

Viskas yra kūrybos ir požiūrio klausimas. Bet tai yra visų klausimas. Neprarasti miesto istorinio savitumo turėtų būti svarbu visiems.

Užrašė Danutė Ramoškevičiūtė

LAS portalui sutrumpino Rolandas Palekas

Kęstučio Pempės archyvo ir Hermio Preikšto nuotraukos 

Visas straipsnis publikuotas 2016-11-09

RSS

Komentarai

  • Komentarų nėra, būk pirmas!


Visi laikai yra privalomi
E-mail: